Site Overlay

Didieji šveicarų zenenhundai

Medžiaga iš swissies.lt

Didysis Šveicarijos zenenhundas yra viena iš keturių originalių Šveicarijos šunų veislių.

KILMĖS ŠALIS: Šveicarija

ORIGINALAUS STANDARTO PASKUTINIŲ PAPILDYMŲ IR PAKEITIMŲ DATA:

2003 03 25

PASKIRTIS: Sarginis ir darbinis šuo. Šiandien — draugas, gynėjas ir šeimos šuo.

F.C.I. KLASIFIKACIJA: 2 grupė (Pinčeriai ir šnauceriai. Molosiniai šunys. Šveicarijos kalnų ir ganymo šunys bei kitos veislės),3 sekcija (Šveicarijos kalnų ir ganymo šunys). Be darbinių bandymų.

TRUMPA ISTORIJOS SANTRAUKA:

1908 metais Langentalyje Šveicarijos kinologų klubo („Schweizerische Kynologische Gesellschaft“) 25 metų egzistavimo jubiliejaus proga garsiam Šveicarijos zenenhundų žinovui ir rėmėjui profesoriui. Albertui Heimui buvo pristatyti du trumpaplaukiai Berno zenenhundai. Jis pripažino juos esant senos ir nykstančios kalnų šunų (dar kitaip „mėsininko šunų”) veislės atstovais. Šios veislės šunų protėviai praeityje buvo plačiai paplitę Europoje. Jie buvo veisiami kaip sarginiai, darbiniai arba galvijų ganymo šunys. 1909 m. SKG juos pripažino atskira veisle kuri buvo užregistruota Šveicarijos veislynų knygos 12 tome. 1912 m. buvo įkurtas „Grosse Schweizer Sennenhunde” (Didžiojo Šveicarijos zenenhundo) klubas, kurio paskirtis buvo populiarinti šią veislę ir išlaikyti ją gryną. Pirmąjį standartą FCI išleido 1939 m. vasario 5 d. Šiandien šios veislės šunys veisiami ir kitose Europos šalyse. Jie ypač mėgiami kaip šeimos šunys dėl savo ramaus ir patikimo charakterio.

BENDRA IŠVAIZDA: Tvirtas, stambių kaulų šuo gerai išvystytais raumenimis ir trijų spalvų kailiu. Nepaisant jo dydžio ir svorio, šis šuo yra ištvermingas ir judrus. Skirtumai tarp patinų ir kalių yra labai ryškūs.

ELGSENA/CHARAKTERIS: Pasitikintis savimi, budrus, judrus ir bebaimis kasdienėse situacijose. Gero būdo, atsidavęs pažįstamiems žmonėms. Pasitiki savimi, kai bendrauja su nepažįstamais žmonėmis. Vidutinio temperamento.

SVARBIAUSIOS PROPORCIJOS:

Kūno ilgio (nuo pečių iki užpakalio) ir aukščio ties ketera santykis = 10 : 9

Krūtinės gylio ir aukščio ties ketera santykis = 1 : 2.

Kaukolės ir snukio ilgių santykis = 1 : 1.

Kaukolės ir snukio pločių santykis = 2 : 1

GALVA: tvirta ir atitinkanti kūno sandarą, tačiau ne gremėzdiška. Patinų galvos tvirtesnės nei kalių.

KAUKOLĖS SRITIS:

Kaukolė: plokščia ir plati. Priekinė vagelė, prasidedanti prie perėjimo iš snukio į galvą, viršuje palaipsniui mažėja ir išnyksta. Perėjimas iš galvos į snukį: beveik neišreikštas.

SNUKIO SRITIS:

Nosis: juoda.

Snukis: stiprus, ilgis didesnis už gylį. Neturi būti smailėjantis nei žiūrint iš viršaus, nei iš profilio. Viršunosė lygi, be raukšlių.

Lūpos: menkai išsivysčiusios. gerai atitinkančios. Juoda pigmentacija. Nenukarusios.

Nasrai/dantys: tvirti nasrai, pilnutinis tvirtas ir taisyklingas žirkliškas sąkandis. Dviejų dantų trūkumas (pirmojo prieškrūmio ir/arba antrojo prieškūmio) leistinas. Į trečiojo krūminio (M3) nebuvimą neatsižvelgiama

Akys: migdolo formos, vidutinio dydžio. nei esančios per giliai, nei išsprogusios. Šviesiai rudos arba kaštoninės. Žvilgsnis draugiškas ir budrus. Vokai gerai atitinkantys. Tamsūs akių apvadai.

Ausys: vidutinio dydžio trikampio formos, esančios gana aukštai. Ilsintis, laisvai kabo ir siekia žandus, tačiau pakeltos ir nukreiptos į priekį, kai šuo dėmesingas. Plaukais tankiai apaugusi ir vidinė, ir išorinė ausų pusės.

KAKLAS: Stiprus, raumeningas, ganėtinai storas, be nuokaros.

KŪNAS: Šiek tiek ilgesnis nei aukštis ties ketera.

Nugara: vidutinio ilgio, stipri ir tiesi.

Strėnos: plačios ir raumeningos.

Kryžius: ilgas ir platus. Šiek tiek nuožulnus. Negali būti aukštesnis nei ketera, taip pat negali būti labai nuožulnus.

Krūtinė: tvirta, plati, siekianti alkūnes. Krūtinės ląsta apvalėjanti, ovalo formos, nei plokščia, nei statinės formos. Priekinė krūtinės dalis gerai išsivysčiusi.

Pilvas ir apatinė linija: pilvas ir šonai šiek tiek įtraukti.

UODEGA: Harmoningai pratęsianti kryžių, ganėtinai sunki, siekianti kulkšnis. Ilsintis nukarusi, kai šuo budrus ir judrus, uodega laikoma aukščiau ir šiek tiek išlenkta aukštyn, bet niekada nėra riesta ir neguli ant nugaros.

PRIEKINĖS GALŪNĖS: Tiesios ir, žiūrint iš priekio, lygiagrečios, išsidėsčiusios gana plačiai.

Pečiai: mentės ilgos, stiprios, gerai išsidėsčiusios, gerai atitinkančios kūną. raumeningos, sudarančios ne per buką kampą su viršutine priekinės kojos dalimi.

Dilbiai: tiesūs, kaulai stambūs.

Čiurnos: tvirtos, žiūrint iš priekio sudaro tiesią liniją su dilbiais, žiūrint iš šono – beveik vertikalios.

UŽPAKALINĖS GALŪNĖS:

Tiesios ir, žiūrint iš užpakalio, ne per arti viena kitos. Pėdos ir padai nepasukti nei į išorę, nei į vidų. Pridėtiniai pirštai turi būti šalinami, išskyrus šalyse, kur šį šalinimą draudžia įstatymai.

Viršutinė šlaunies dalis: ganėtinai ilga, plati, stipri ir raumeninga.

Kelio sąnarys: sudaro buką kampą.

Apatinė šlaunies dalis: gana ilga.

Kulkšnis: stipri, sudaranti gerą kampą.

PĖDOS: stiprios, nukreiptos į priekį, gerai suaugusiais ir išlenktais pirštais ir tvirtais nagais.

EISENA/JUDĖSENA: bet kokios eisenos judesiai harmoningi. Laisvas toli siekiantis žingsnis su geru užpakalinių galūnių atostūmiu. Bėgant risčia, kojos pirmyn ir atgal juda tiesia linija.

KAILIS:

Plaukai: dvisluoksnis kailis sudarytas iš storų išorinių vidutinio ilgio šerių ir tankios pavilnės. Pavilnė kiek įmanoma tamsiai pilka arba juoda. Trumpas išorinis kailis leistinas, jei yra pavilnė.

Spalva: paprastai kailis būna trispalvis. Pagrindinė spalva juoda; simetriškos rausvai rudos (gelsvai rudos)spalvos dėmės ir skaisčiai baltos spalvos dėmės. Rausvai rudos spalvos dėmių yra tarp juodo kailio ir baltų dėmių ant žandų, virš akių, vidinėje ausų pusėje, abiejose priekinės krūtinės dalies pusėse, ant visų keturių kojų ir po uodega. Baltų dėmių yra ant galvos („žvaigždė” kaktoje ir ant snukio), vientisų nuo gerklės iki krūtinės, taip pat ant pėdų ir uodegos galo. Tarp ant kaktos esančios baltos dėmės ir rausvai rudų dėmių, esančių virš akių, turėtų būti juodos spalvos kailio juosta. Balta dėmė ant kaklo arba balta „apykaklė” aplink kaklą leistina.

DYDIS:

Patinų aukštis ties ketera: 65 — 72 cm.

Kalių aukštis lies ketera: 60 — 68 cm.

TRŪKUMAI: bet koks nukrypimas nuo anksčiau paminėtų punktų laikomas trūkumu, o trūkumas turi būti vertinamas proporcingai pagal jo laipsnį.

• Nepatikima elgsena.

• Kitų nei dviejų pirmųjų prieškrūmių ir/arba antrųjų prieškrūmių (PM1 ir PM2) dantų trūkumas. Į 3 krūminio (M3) trūkumą neatsižvelgiama.Tiesus sąkandis.

•  Šviesios akys. Neglaudžiai susiliečiantys vokai.

• Kailis: matoma gelsvai rusva arba šviesiai pilka pavilnė. Neryškios spalvos ir dėmės.

• Netaisyklingos dėmės:

Ø  baltų dėmių trūkumas ant galvos: per plati dėmė ant kaktos.

Ø  baltos dėmės ant snukio labai išplitusios už burnos kampučių.

Ø  baltos čiurnos arba kulkšnys („batai”), kai balta spalva išplitusi už čiurnų ar kulkšnių sąnarių.

Ø  akivaizdžiai asimetriškos dėmės.

DISKVALIFIKUOJANČIOS YDOS:

• Rimti charakterio trūkumai (baimė, agresija).

• Nesąkandis. perkandimas, kreivas sąkandis.

• Entropija, ektropija.

• Viena arba dvi mėlynos akys (valkius).

• Trumpas kailis be pavilnės.

• Ilgas kailis.

• Kitoks nei trispalvis kailis.

• Kita nei juoda pagrindinė spalva.

Bet kuris šuo su fizinėmis arba elgsenos anomalijomis turi būti diskvalifikuojamas.

Pastaba: patinai turi turėti dvi akivaizdžiai normalias sėklides, visiškai nusileidusias j kapšelį.

EnglishLithuaniaScroll Up