Apencelio zenenenhundai yra viena iš 4 Šveicarų zenenhundų veislių, kuri yra kilusi iš Apencelio kantono.
KILMĖS ŠALIS: Šveicarija.
VEISLĖS PASKIRTIS:varymo, stebėjimo, saugojimo, namų bei fermos šuo. šiandien tai universalus darbinis ir namų šuo..
ORIGINALAUS STANDARTO PASKUTINIŲ PAPILDYMŲ IR PAKEITIMŲ DATA: 25.03.2003.
Klasifikacija FCI:2 grupė (pinčeriai ir šnauceriai. molosiniai šunys. šveicarijos kalnų ir ganymo šunys bei kitos veislės), 3 sekcija (šveicarijos kalnų ir ganymo šunys), be darbinių bandymų.
TRUMPA ISTORINĖ SANTRAUKA:
1853 m. Apencelio zenenhundas pirmą kartą buvo aprašytas knygoje „Tierleben der Alpenwelt“ (Gyvūnų gyvenimas Alpėse) kaip „plonu balsu lojantis, trumpaplaukis, vidutinio dydžio, trijų spalvų kailio bandganis šuo panašaus į špicą tipo, paplitęs tam tikruose regionuose ir naudojamas iš dalies saugoti namus, iš dalies – varyti bandą“. 1895 m. žymus veislės propaguotojas Maksas Siberis kreipėsi į Šveicarijos kinologų asociaciją prašydamas imtis priemonių išsaugoti veislę. 1898 m. Sent Galeno kantono valdžia, remdama Apencelio zenenhundų veisimą, skyrė 400 Šveicarijos frankų sumą. Tuomet Šveicarijos kinologų asociacija sudarė specialią komisiją, nustatė tipines veislės savybes ir Alštateno parodoje jau sulaukė 9 šunų ir 7 kalių. Jie buvo apdovanoti prizais nuo 5 iki 10 Šveicarijos frankų. Vėliau tarptautinėje šunų parodoje Vinterture, atskiroje „bandganių šunų“ klasėje buvo pristatyti 8 Apencelio zenenhundai. Labai daug prie šveicarų zenenhundų, taip pat ir Apencelio zenenhundų, propagavimo prisidėjusio profesoriaus dr. Alberto Heimo iniciatyva 1906 m. buvo įsteigtas „Appenzeller Sennenhund Club“ klubas. Jo tikslas buvo išsaugoti ir populiarinti veislę tokią, kokia ji yra. Selektyviai gryninti veislę buvo pradėta tuomet, kai buvo įdiegta privaloma tvarka registruoti šuniukus „Apencelio šunų veislės knygoje“. 1914 m. prof. Heimas parengė pirmąjį oficialų veislės standartą. Pirminė veisimo teritorija buvo Apencelio regionas. Dabar veislė paplitusi visoje Šveicarijoje ir už jos ribų, bei veisiama daugelyje Europos šalių. Šiandien sąvoka „Apencelio zenenhundas“ yra aiškiai apibrėžta ir veislė savaime išsiskiria iš kitų šveicarų zenenhundų. Nors Apencelio zenenhundai turi daug gerbėjų, veislinis pagrindas dar nėra didelis. Tik atsakingo ir apmąstyto veisimo dėka bus galima nustatyti ir įtvirtinti įgimtas ir nepakartojamas šiai veislei būdingas savybes.
Bendra išvaizda: Trispalvis, vidutinio dydžio, beveik kvadrato formos korpusas, subalansuotas. Raumeningas, labia judrus ir vikrus, įžūlios snukio išraiškos.
SVARBIOS PROPORCIJOS:
Aukštis ties gogu: kūno ilgis (matuojama nuo peties taško iki sėdmenų taško) = 9 : 10, labiau kompaktiškas negu pailgas.
Idealus santykis sunkio ir kaukuolės ilgio = 4 : 5.
ELGESYS / TEMPERAMENTAS: Gyvybingas, linksmas, energingas, pasitikintis savimi, patikimas ir bebaimnis. Truputį įtarus nepažystamiems. Sargus šuo, kuris yra sunkiai paperkamas, greitai mokosi.
GALVA: Galvos dydis proporcingas kūno dydžiui. Šiek tiek pleišto formos.
KAUKOLĖS SRITIS:
Kaukolė: Kaukolė gana plokščia, plačiausia srityje tarp ausų, siaurėjanti tolygiai link snukio. Pakaušins nėra ryškus. Priekinis griovelis išsivystęs vidutiniškai.
Perėjimas iš galvos į snukį: silpnai išreikštas.
SNUKIO SRITIS :
Nosis: juodiems šunims — juoda, Havana-rudos spalvos šunims — ruda (kuo tamsesnė, tuo geriau).
Snukis: vidutinio stiprumo, tolygiai smailėjantis, bet ne grubus, su stipriu apatiniu žandikauliu; nosies tiltas tiesus.
Lūpos: Švarios ir prigludę, juodiems šunims – juodos, rudiems – rudos (kiek įmanoma tamsesnės); Burnos kampų nesimato.
Nasrai/dantys: Stiprūs, pilnas žirklinis sąkandis (Vieno PM1 arba dvigubo PM1 (kaplys 1) ir M3 (krūminis dantis) trūkimai toleruojami). Lygus sąkandis priimtinas.
Skruostai: Nestipriai išreikšti.
Akys: Gana mažos, migdolo formos, neiškilusios. Akys išdėstytos įžambiai nosiai; gyvybingos. Juodos spalvos šunims – tamsiai rudos, Havana-rudos spalvos šunims – ne tokios tamsiai rudos, tačiau kiek įmanoma tamsesnės. Akių vokai prigludę. Blakstienos atitinkamai juodos arba rudos (tačiau kuo tamsesnės) priklausomai nuo šuns spalvos.
Ausys: Įstatytos gana aukštai ir plačiai; ramybės būsenoje nuleistos plokščiai ir prigludę prie skruostų. Trikampio formos, vietomis suapvalintos. Budrumo būsenoje pakeltos ir atsuktos į priekį taip, kad žiūrint iš viršaus galva ir ausys sudaro trikampį.
Kaklas: Gana trumpas, stiprus ir švarus.
KŪNAS: kompaktiškas, tvirtas.
Nugara: vidutinio ilgio, tvirta ir tiesi.
Juosmuo: trumpas ir raumeningas.
Kryžius: gana trumpas, tolygiai pratęsia nugaros liniją.
Krūtinė: plati ir gili, siekianti iki alkūnių, priekinė krūtinės dalis ryškiausiai išsivysčiusi; krūtinkaulis siekai pakankami toli; krūtinės ląsta apvalios-ovalo formos per skersmenį.
Pilvas ir apatinė linija: šiek tiek šiek tiek įtraukti.
Uodega: Išaugusi aukštai, stipri, vidutinio ilgio, tankiai padengta kailiu. Kailis šiek tiek ilgesnis apatinėje pusėje. Judesyje uodega nešama užriesta ant kryžiaus, nešama šone arba viduryje. Ramybės būsenoje uodega gali būti įvairiose pozicijose.
GALŪNĖS: Stiprūs ir lengvi (?) kaulai.
PRIEKINĖS GALŪNĖS: Raumeningos. Priekinės kojos, jei žiūrėtume iš priekio, tiesios ir lygiagrečios, stovinčios viena nuo kitos gana ne per arti.
Pečiai: Mentės ilgos ir nuožulnios.
Petikauliai: Tokio pat ilgio arba riek tiek trumpesnės už mentes. Kampas su mente ne per bukas.
Alkūnės: Prigludę.
Dilbis: Tiesus, liesas.
Čiurna: Jei žiūrėtume iš priekio — tiesus vienoje linijoje su dilbiu; jei žiūrėtume iš šono — beveik vertikalus.
UŽPAKALINĖS GALŪNĖS: Raumeningos. Jei žiūrėtume iš galo – tiesios ir lygiagrečios ir ne per arti viena kitos. Tipiniai kampai suteikia truputį per aukštų užpakalinių galūnių vaizdą.
Šlaunis: Gana ilga, sudaranti mažą kampą su klubo kaulu (cox-šlaunies sąnarys).
Blauzda: Tokio paties ilgio arba truputį trumpesnė už šlaunį. Liesa ir raumeninga.
Kulno sąnarys: Yra gana aukštai.
Kulnas: vertikalaus ir lygiagretus, truputį ilgesnis už priekinę čiurną. Neišlenktas nei į vidų, nei į išorę. Pridėtiniai pirštai turi būti pašalinti, išskyrus tas šalis, kuriuose pašalinimą draudžia įstatymas.
Pėdos: trumpos, išlenktos, prigulę vieni prie kitų pirštai, kietos pagalvėlės.
EISENA / JUDĖJIMAS: geras galinis atsispyrimas, toli siekiantis žingsnis priekyje. Kai šuo bėga risčia, kojos pirmyn ir atgal juda tiesia linija.
KAILIS:
Plaukai: Dvigubas kailis (Stockhaar): Firm and fitting. Viršutinis kailio sluoksnis storas ir blizgantis. Poplaukis storas, juodas, rudas arba pilkas. Poplaukio neturi matytis iš po viršutinio kailio sluoksnio. Šiek tiek banguotas kailis ant keteros ir nugaros leistinas, bet nepageidaujamas.
Spalva: Pagrindinės spalvos — juoda arba Havana-ruda su ryškiomis gelsvai rudomis bei baltomis žymėmis, kurios turi būti kiek įmanoma labiau simetriškos. Mažos ryškiai gelsvai rudos dėmės virš akių. Ryškiai gelsvai rudos žymės ant skruostų, krūtinės (į kairę ir į dešinę pečių sąnarių srityje) ir ant kojų. Gelsvai rudos spalvos žymės turi būti tarp juodos arba Havana-rudos spalvos ir baltos spalvų. Baltos žymės: balta juosta, kuri prasideda ant viršugalvio, leidžiasi žemyn link nosies per nosies tiltą ir be įtrūkimų pasiekia nosį (snukį gali liesti arba pilnai apimti); Baltos spalvos žymė, kuri eina nuo smakro, per gerklę be nutraukimo iki krūtinės; baltos spalvos žymės ant visų keturių kojų, baltos spalvos žymė ant uodegos galiuko; Baltos spalvos žymė ant sprando arba dalina (daugiausia pusė) balta apykaklė yra leidžiama; balta plona balta juosta aplink kaklą yra leidžiama, bet nepageidaujama.
DYDIS:
Aukštis ties ketera : patinams : 52 – 56 cm, kalėms : 50 – 54 cm. Toleruojamas ūgis — +/-2 cm.
Trūkumai: Bet koks nukrypimas nuo jau minėtų šios veislės specifinių savybių yra laikomas trūkumu ir turi būti įvertinamas atsižvelgiant į trūkumo dydį, kuris yra proporcingas nukrypimo nuo standarto laipsniui ir jo įtakai šuns sveikatai ir gerovei.
• Per mažas lyties išreikštumas.
• Per ilgas arba neproporcingas korpusas.
• Per smulkūs arba per stambūs kaulai.
• Nepakankamas raumenynas.
• Labi stambi arba labai smulki galva.
• Apvali kaukolė.
• Per daug išreikštas perėjimas iš kaktos į snukį.
• Snukis per ilgas, per trumpas, per siauras arba per smailus; nosies tiltas nėra tiesus.
• Per daug išryškintos lūpos.
• Trūksta daugiau dantų nei 2 PM1 (kaplys 1).
• Pernelyg išsikišę skruostai.
• Apvalios akys, išsikišę arba šviesios.
• Ausys per mažos, per didelės, laikomos stačiai; ausys yra per aukštai arba per žemai.
• Labai įlinkusi nugara, kuprota nugara.
• Labai iškeltas arba labai nuleistas žemyn kryžius.
• Belly tucked up.
• Plokščia arba statinės formos krūtinė; Krūtinės trūkumas; per trumpas krūtinkaulis.
• Per laisvai susisukusi uodega, jos viršūnė siekia nors uodegos pradžią.
• Nepakankami priekiniai ir galiniai kampai.
• Laisvos alkūnės.
• Silpnos čiurnos.
• Kulnų artinimas.
• Ilgos ovalios letenos (kiškio letenėlės), šleivos (išskėstos) letenos.
• Netaisyklingas judesys, pavyzdžiui, trumpas, nenatūralus, pakitusi eisena, per arti statomos galūnės judant pirmyn atgal, susikertantis judesys ir pan.
• Poplaukis matomas per viršutinį kailio sluoksnį.
• Spalvinimo trūkumai :
• Mažos juodos pigmentinės dėmės ant baltos spalvos.
• Pertraukta (ne ištisinė) balta snukio juosta.
• Plati balta juosta aplink kaklą.
• Pertrukta (ne ištisinė) balta juosta ant krūtinės.
• Balta spalva siekianti ir aukščiau čiurnų (“batukai”).
• Baltų žymių trūkimais ant letenų ir ant uodegos galiuko.
• Per didelis arba per mažas šuns dydis.
• Neužtikrintas elgesys, gyvybingumo trūkumas, per daug aštrumo elgesyje.
Diskvalifikuojančios savybės :
• Agresyvumas arba per didelis drovumas.
• Kitos nei taisyklingas sąkandis.
• Entropija, ektropija.
• Wall eye.
• Pjautuvo tipo uodega (jos viršūnė nesiekia uodegos pradžios), kabanti uodega; kilpinė uodega.
• Kitoks nei dvigubas kailis (Stockhaar).
• Kitokios nei trispalvis spalvinimas.
• Kitos nei juoda arba Havana-ruda pagrindinės spalvos.
Kiekvienas šuo, aiškiai rodantis fizinius ar elgesio sutrikimus, turi būti diskvalifikuotas.
Pastaba : Patinai turi turėti dvi akivaizdžiai normalias sėklides, visiškai nusileidusias į kapšelį.
